Kodėl katės taip mėgsta valerijoną: paslaptis, slypinti gamtoje

Kiekvienas katės šeimininkas bent kartą gyvenime yra stebėjęs keistą reiškinį: užtenka atidaryti valerijono lašų buteliuką ar pasiūlyti augintiniui žaislą su šia žolele, ir rami namų pūkuotė tampa neatpažįstama. Jos pradeda trintis į daiktus, vartytis ant nugaros, garsiai murkti ar net nevalingai seilėtis. Šis reiškinys daug kam kelia šypseną, tačiau mokslininkams tai – rimtas tyrimų objektas. Kodėl paprastas augalas sukelia tokią intensyvią euforiją?

Nors Lietuvoje valerijonas (lot. Valeriana officinalis) dažniausiai asocijuojasi su raminamaisiais lašais žmonėms, kačių pasaulyje jis veikia visiškai priešingai. Tai ne tik kvapas, tai – cheminė reakcija, kuri pažadina giliausius gyvūno instinktus. Šiame straipsnyje nuodugniai išnagrinėsime, kas sukelia šią reakciją, ar tai saugu jūsų augintiniui ir kuo valerijonas skiriasi nuo katžolės.

Cheminė magija: Nepetalaktonas ir Aktinidinas

Atsakymas į klausimą, kodėl katės reaguoja į valerijoną, slypi augalo šaknyse. Valerijono šaknyse gausu eterinių aliejų, o vienas svarbiausių komponentų yra aktinidinas. Šis junginys veikia kaip feromonų analogas, kurį aptinka ypatingas kačių organas, esantis burnos ertmės viršuje – Jakobsono organas (vomeronazalinis organas). Kai katė užuodžia valerijoną, ji dažnai šiek tiek prasižioja, nukreipdama kvapo molekules tiesiai į šį receptorių.

Šis procesas sukelia tikrą „fejerverką“ katės smegenyse. Įdomu tai, kad aktinidinas chemiškai yra labai panašus į nepetalaktoną, randamą katžolėje, tačiau kai kurios katės, kurios visiškai nereaguoja į katžolę, gali būti itin jautrios būtent valerijonui. Manoma, kad šis kvapas stimuliuoja tuos pačius smegenų centrus, kurie atsakingi už lytinį elgesį ir medžioklės azartą, todėl reakcija būna tokia emocinga ir fiziška.

Svarbu pabrėžti, kad ši reakcija nėra sąmoningas pasirinkimas. Tai grynai biologinis atsakas, užkoduotas daugelio kačių šeimos atstovų genuose. Net ir didžiosios katės, tokios kaip leopardai ar tigrai, zoologijos soduose neretai demonstruoja panašų elgesį gavę šviežio valerijono ar katžolės.

Kaip skiriasi valerijonas ir katžolė?

Nors abu augalai sukelia panašius simptomus, jie nėra identiški. Didžiausias skirtumas yra tas, kaip į juos reaguoja skirtingi individai. Genetika vaidina esminį vaidmenį: apie 30–50 proc. kačių visiškai nereaguoja į katžolę, tačiau didelė dalis šios grupės kačių bus jautrios valerijonui. Žemiau pateikiame lentelę, padedančią suprasti pagrindinius skirtumus tarp šių dviejų „kačių narkotikų“.

Kaip matote, valerijonas yra puiki alternatyva, jei jūsų katė ignoruoja populiariąją katžolę. Tačiau verta atminti, kad valerijono kvapas žmogaus nosiai yra kur kas intensyvesnis ir ne visada malonus, tad jo naudojimas namuose reikalauja tam tikros tolerancijos.

Ką sako žinomi žmonės apie gyvūnų elgseną?

Nors valerijono poveikis yra grynai biologinis, žymūs gamtininkai visada pabrėždavo ryšį tarp gyvūnų ir augalų pasaulio. Pavyzdžiui, žymus primatologas ir etologas Frans de Waal yra sakęs:

„Gamta nupiešė mus visus tais pačiais potėpiais. Mes turime tas pačias emocijas, tuos pačius impulsus ir tuos pačius pagrindinius poreikius kaip ir kiti gyvūnai.“

Ši citata puikiai iliustruoja tai, kad net jei mums valerijonas atrodo tik vaistas, katei tai yra gilus emocinis potyris, susiejantis ją su prigimtiniais instinktais, kurie egzistavo tūkstančius metų prieš katinui apsigyvenant mūsų namuose.

Kokia yra tipiškos „valerijono kelionės“ eiga?

Dauguma šeimininkų stebisi, kad katės elgesys keičiasi etapais. Tai nėra momentinis „išprotėjimas“, o veikiau seka veiksmų, kurie turi aiškią struktūrą. Stebėdami savo augintinį, tikriausiai pastebėsite šiuos žingsnius:

• Aptikimas: Katė sustingsta, pradeda uostinėti orą ir artėja prie kvapo šaltinio.
• Trinimasis: Gyvūnas pradeda trinti skruostus ir visą kūną į vietą, kurioje yra kvapas. Taip bandoma „pasisavinti“ kvapą.
• Vartymasis: Katė krenta ant žemės, vartosi nuo vieno šono ant kito, demonstruodama visišką atsipalaidavimą ar net ekstazę.
• Aktyvumas: Kai kurios katės gali pradėti bėgioti po kambarį, medžioti įsivaizduojamus grobius ar garsiai murkti.
• Atsipalaidavimas: Po maždaug 10–15 minučių poveikis praeina, katė nurimsta ir dažnai tiesiog nueina nusnūsti.

Po tokio seanso katei paprastai išsivysto trumpalaikis imunitetas – kitas 1–2 valandas ji gali visiškai nereaguoti į tą patį kvapą. Tai natūralus organizmo saugiklis, neleidžiantis nervų sistemai pervargti nuo nuolatinės stimuliacijos.

Ar saugu duoti katei valerijono?

Tai bene dažniausias klausimas, kylantis rūpestingiems šeimininkams. Atsakymas: taip, bet su tam tikromis išlygomis. Natūrali džiovinta valerijono šaknis ar kokybiški žaislai su šiuo augalu yra visiškai saugūs. Tai nesukelia priklausomybės ir neturi ilgalaikio neigiamo poveikio sveikatai.

Tačiau būtina vengti vaistinėse parduodamų valerijono tinktūrų, skirtų žmonėms. Pagrindinė to priežastis – alkoholis (etanolis). Katės organizmas negali skaidyti alkoholio, todėl net ir nedidelis kiekis gali būti toksiškas. Be to, kai kuriuose preparatuose gali būti kitų papildomų medžiagų, kurios katei yra kenksmingos. Jei norite palepinti savo augintinį, visada rinkitės specializuotus produktus iš gyvūnų prekių parduotuvių arba naudokite džiovintą augalą.

Taip pat verta stebėti katės reakciją pirmą kartą. Nors dauguma kačių tampa meilios ir žaismingos, nedidelė dalis gyvūnų nuo valerijono gali tapti agresyvūs. Jei pastebite, kad jūsų augintinis pradeda šnypšti ar elgtis gynybiškai, geriausia valerijono jam neduoti.

Kada verta naudoti valerijoną?

Valerijonas nėra tik pramogos priemonė. Jį galima naudoti ir praktiniais tikslais, siekiant pagerinti katės gyvenimo kokybę:

• Pratinimas prie draskyklės: Jei katė ignoruoja naują draskyklę, patrinkite ją valerijonu – tai padės gyvūnui susidomėti nauju objektu.
• Streso mažinimas: Kelionės pas veterinarą ar persikraustymas yra didelis stresas. Po stresinės situacijos valerijonas gali padėti katei greičiau atsipalaiduoti (nors pačios kelionės metu jis gali per daug suaktyvinti).
• Skatinti fizinį aktyvumą: Vyresnėms ar mažiau judrioms katėms valerijonas gali suteikti motyvacijos pajudėti ir pažaisti.

Svarbu elgtis saikingai. Kaip ir su visais skanėstais ar stimuliatoriais, geriausia tai daryti ne kasdien, o porą kartų per savaitę. Taip išlaikysite augalo poveikio naujumą ir neleisite katei „atbukti“ nuo šio kvapo.

Kaip išsirinkti geriausią valerijoną savo katei?

Rinkoje gausu įvairių formų: purškalai, džiovintos žolės, įdaryti žaislai ar pagalvėlės. Geriausia rinktis produktus, kurie yra sandariai supakuoti, nes aktinidinas yra lakus junginys ir laikui bėgant išgaruoja. Namų sąlygomis valerijoną geriausia laikyti šaldiklyje arba tamsioje, vėsioje vietoje, sandariame inde – taip kvapas išliks intensyvus mėnesių mėnesius.

Daugelis šeimininkų pastebi, kad naminės gamybos pagalvėlės (pavyzdžiui, į seną kojinę įberta džiovinta valerijono šaknis) veikia geriau nei pirktiniai plastikiniai žaislai. Taip yra todėl, kad audinys leidžia kvapui geriau sklisti, o katė gali jį saugiai kramtyti ir seilėti.

Stebėti savo katiną, besimėgaujantį valerijono aromatu, yra viena iš tų mažų gyvenimo smulkmenų, kurios primena mums apie gyvūnų unikalumą. Tai saugus, natūralus ir nepaprastai įdomus būdas praturtinti augintinio kasdienybę, suteikiant jam galimybę bent trumpam pasinerti į instinktų valdomą palaimą. Kitą kartą, kai pamatysite savo pūkuotąjį draugą visiškai praradusį galvą dėl valerijono šaknies, žinokite – tai ne tiesiog kvailiojimas, o nuostabus gamtos sukurtas biologinis šokis.