Physical Address
304 North Cardinal St.
Dorchester Center, MA 02124
Kiekvienas iš mūsų norime būti geri kaimynai. Tas jausmas, kai gali pasisveikinti laiptinėje, pasiskolinti druskos ar tiesiog pasišnekučiuoti apie orą, suteikia bendruomeniškumo jausmą. Tačiau kur yra riba tarp geros kaimynystės ir tapimo asmeniniu bankomatu? Šiandien noriu pasidalinti savo asmenine istorija, kuri pakeitė ne tik mano finansinę situaciją, bet ir santykius su žmonėmis, gyvenančiais už sienos.
Viskas prasidėjo gana nekaltai. Vienas kaimynas paprašė dešimties eurų „iki penktadienio“, nes pritrūko vaistams. Žinoma, paskolinau. Tada atsirado kitas kaimynas, kuriam pritrūko kurui, kad nuvažiuotų į darbą. Po metų pagavau save supratęs, kad kiekvieną mėnesį bent trys ar keturi žmonės iš mano laiptinės laukia mano atlyginimo dienos labiau nei aš pats. Kai galiausiai nusprendžiau pasakyti „ne“, reakcijos buvo spalvingesnės nei tikėjausi.
Kodėl mes jaučiame pareigą skolinti?
Psichologiškai mes esame suprogramuoti padėti savo genties nariams. Kaimynas šiandieninėje visuomenėje yra arčiausias tos „genties“ atstovas. Mes bijome konfliktų, bijome būti palaikyti šykščiais ar arogantiškais. Tačiau, kaip sako žinomas JAV finansų ekspertas Dave Ramsey: „Jei paskolinate pinigų draugui ar giminaičiui, santykiai pasikeičia. Jūs tampate šeimininku, o jie – vergais.“ Nors kaimynai nėra giminės, šis principas galioja lygiai taip pat.
Kai skoliname pinigus „iki algos“, mes dažnai nedarome žmogui paslaugos – mes tiesiog padedame jam išvengti atsakomybės už savo biudžeto planavimą. Mano atveju, tai tapo užburtu ratu, kuriame aš buvau gelbėtojas, o kaimynai – amžinos aukos. Galiausiai supratau, kad mano gerumas yra tiesiog patogus įrankis kitiems piktnaudžiauti.
Pirmoji reakcija: šokas ir netikėjimas
Kai pirmą kartą ištariau frazę „Atsiprašau, bet daugiau pinigų neskolinu“, laiptinėje stojusi tyla buvo beveik fiziškai apčiuopiama. Kaimynas, kuris reguliariai skolindavosi po 20 eurų cigaretėms ir alui, žiūrėjo į mane taip, tarsi būčiau pranešęs apie pasaulio pabaigą.
Pirmoji reakcijos banga buvo nuostaba. Žmonės tiesiog negalėjo patikėti, kad „tas gerasis kaimynas“ staiga užvėrė piniginę. Jie bandė perklausti, siūlė grąžinti su „procentais“ (kas, žinoma, niekada neįvykdavo) arba tikino, kad tai „tikrai paskutinį kartą“. Mano tvirtas apsisprendimas buvo sutiktas su nepasitikėjimu – jie manė, kad tiesiog turiu blogą dieną ir kitą mėnesį viskas bus kaip buvę.
Antroji banga: manipuliacijos ir kaltės jausmo skatinimas
Kai kaimynai suprato, kad mano „ne“ yra galutinis, prasidėjo manipuliacijų etapas. Tai buvo sunkiausia dalis, nes tekdavo išklausyti neįtikėtino dramatiškumo istorijų. Žemiau pateikiu dažniausiai pasitaikiusius „scenarijus“, kuriuos teko patirti:
| Kaimyno tipas | Manipuliacijos technika | Mano atsakymas |
|---|---|---|
| „Vargšė auka“ | Pasakoja apie sugedusį šaldytuvą, sergantį katiną ar netikėtas sąskaitas. | „Užjaučiu dėl situacijos, bet mano taisyklė dėl skolinimo nesikeičia.“ |
| „Agresorius“ | Pradeda prikaišioti, kad „turi pinigų, o kitiems gaili“, kaltina arogancija. | „Pinigų turėjimas nereiškia pareigos juos dalinti. Tai mano asmeninis pasirinkimas.“ |
| „Pamirštuolis“ | Bando apsimesti, kad senos skolos nėra, ir klausia naujos. | „Kol nesutvarkei senų reikalų, apie naujus net kalbos nėra (ir apskritai nebeskolinu).“ |
Svarbiausia šioje stadijoje buvo nepasiduoti provokacijoms. Supratau, kad jei vieną kartą nusileisiu, visos iki tol dėtos pastangos nueis perniek. Kaimynų akyse aš tapau „pasipūtusiu“, tačiau mano banko sąskaitoje pinigų likdavo vis daugiau.
Kodėl kaimynų pyktis yra ne apie jus?
Svarbu suprasti vieną dalyką: kaimynai piktinosi ne todėl, kad aš esu blogas žmogus. Jie piktinosi, nes sugrioviau jų patogią sistemą. Nustojęs skolinti, aš priverčiau juos susidurti su savo pačių finansine netvarka. Kai nebėra kur pasiskolinti 20 eurų, tenka galvoti, kaip neišleisti tų pinigų pramogoms mėnesio pradžioje. Tai skausmingas procesas, o pyktis ant kito yra lengviausia gynybinė reakcija.
Kaip pasakyti „ne“ išlaikant santykius (kiek tai įmanoma)
Ne viskas baigėsi durų trankymais. Su dalimi kaimynų pavyko išlaikyti pagarbų, nors ir vėsesnį, ryšį. Štai keletas patarimų, kaip nubrėžti ribas, jei esate panašioje situacijoje:
1. Būkite trumpi ir aiškūs
Nereikia teisintis ar pasakoti apie savo paskolas, sąskaitas ar mažą algą. Ilgas teisinimasis kaimynui atrodo kaip silpnumas, kurį galima palaužti. Paprastas „Aš priėmiau sprendimą nebepaskolinti pinigų draugams ir pažįstamiems“ yra pakankamas atsakymas.
2. Nesiūlykite alternatyvų, kurios jums kenkia
Nesiūlykite „paskolinsiu kitą mėnesį“ arba „galiu nupirkti duonos“. Tai tik atideda problemą. Jei norite padėti iš tikrųjų sunkioje situacijoje, padėkite daiktais, o ne pinigais, tačiau darykite tai tik vieną kartą ir be įsipareigojimo tai kartoti.
3. Laikykitės vienodos taisyklės visiems
Jei paskolinsite vienam „geram“ kaimynui, o kitam ne – kils dar didesnis konfliktas. Informacija kaimynystėje plinta greitai. Turėkite universalią taisyklę, kuri galioja visiems be išimčių.
Rezultatas: kas pasikeitė po pusmečio?
Prabėgus šešiems mėnesiams po mano „reformos“, situacija radikaliai pasikeitė. Štai pagrindiniai stebėjimai:
- Ramybė laiptinėje: Niekas nebetykština manęs prie durų po darbo. Skambučių į duris vakarais sumažėjo 90%.
- Tikrieji santykiai: Likau bendrauti tik su tais kaimynais, su kuriais mus siejo bendri interesai, o ne piniginiai reikalai. Paaiškėjo, kad su „skolintojais“ neturėjau nieko bendro.
- Finansinė higiena: Nebereikia sukti galvos, ar kaimynas grąžins skolą, ar ne. Jokių sąrašiukų ant šaldytuvo ir jokio streso primenant apie skolą.
Įdomiausia tai, kad tie kaimynai, kurie labiausiai pyko pradžioje, po kurio laiko pradėjo elgtis taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Jie tiesiog rado kitus „šaltinius“ arba – o tai nutinka dažniau nei tikitės – pradėjo labiau saugoti savo pačių pinigus.
Nauja bendravimo kokybė be skolos naštos
Apsisprendimas nutraukti amžiną skolinimo ciklą kaimynams buvo vienas geriausių mano sprendimų. Nors pradžioje teko susidurti su nemaloniomis grimasomis, apkalbomis ir netgi ignoravimu, galutinis rezultatas yra vertas kiekvienos nepatogios minutės. Dabar mano namai ir santykiai su kaimynais yra grįsti ne finansine priklausomybe, o laisvu pasirinkimu ir abipuse pagarba. Jei jaučiatės įstrigę panašioje situacijoje, atminkite – jūsų gera valia turi turėti ribas, nes jas peržengus, tai nustoja būti pagalba ir tampa piktnaudžiavimu, kuris griauna tiek jūsų ramybę, tiek pačią kaimynystę.
